Liūdesys

Sukandu pirštinės odą, ir traukdama į save, jas nusimaunu. Ant pirštinės dar galima įžiūrėti mano dantų žymes. Patalpinu kišenėje, kurioje puikuojasi seni bilietai - seni prisiminimai... Pakeliu rankas ir gaudau lietaus lašus. Jie, kaip niekad, ilgesingi. Plaukų sruogose susikaupęs lietaus vanduo pamažu varva, kol pasiekia ant žemės besitaškančią balą. Tekšt. Joje matau savo atvaizdą. Jis toks liūdnas ir vienišas. Bandau įžiūrėti akyse susikaupusias ašaras , bet jos taip greitai atsiduria baloje, tarp kitų lietaus prisigėrusių lašų , kad mano pastangas jas sužiūrėti, primena ant nugaros nuvirtusio vabalo pastangas atsiversti ant kojų... Stoviu taip ir žiūriu, tarsi amžinybę...
Vėsu. Ką tik lijo. Pabundu ir pajuntu drėgnos žolės gaivą, persmelkusią visą kūną. Atsimerkiu ir matau žaižaruojančių žvaigždžių galybę. Grįžulo ratai man priminė tave. Ašaros akyse lyg perliukai sustingo nakties vėsoje. Nepastebėjau kaip sutemo, tačiau mėnulis švietė taip ryškiai tiesiai man prieš akis, kad lengvai galėjau įžiūrėti besiartinantį žmogaus siluetą. Man nebaugu. Užsimerkiu ir paskęstu mintyse. Staiga pajuntu Tavo delną ant savo pečių. Nebesijaučiu vieniša, tačiau man sunku pajudėti. Tu atsiguli šalia manęs. Man šalta. Nebejaučiu kojų pirštų. Akimirka. Tamsoje nebematau nieko, tik jaučiu sustirusį kūną. Tai neleidžia man susikaupti. Jaučiu besiartinantį Tavo alsavimą. Norisi numirt. Lyg švelnus drugelis plazdendamas savo bejėgiais sparneliais nutuptų ant mano sudirgusių lupų. Tai jausmas. Pažįstamas.
Nuo tos akimirkos neprisimenu nieko, tik daugybę akinančių šviesų ir nepažįstamų žmonių balsų, kurie man tada nieko nereiškė.
Praveriu sunkius akių vokus ir pamatau tavo akis, susirupinusį veidą ir staiga išnirusią šypseną. „Viskas gerai.“ – išgirstu pažįstamą balsą. Tavo veidas baltame ligoninės palatos fone pasirodė pažįstamas ir artimas. Tą vienintelį kartą pasijutau reikalinga. Užsimerkiu ir šypteliu, kai tavo švelnios lupos prisiglaudžia prie mano kaktos. Aš saugi. Norisi, kad laikas sustotų ir tai nesibaigtų niekad...
Tarytum laikas sustoja, kai viena, apsupta baltų sienų, sėdžiu ant palangės ir su viltimi žiūriu į skubančius žmones. Tarp jų nematyti Tavęs... Laukimas mane glumina, bet aš stipri. Žinau, kad tau rupiu. Žvelgiu pro atvirą palatos langą ir pavydžiu laimingoms porelėms, kurios susikibusios už rankų, šypsosi. Kaip gražu, kai viena iš jų sėdi ant rudeniniais lapais nulieto suolelio ir remiasi ant svetimų pečių... Jie laimingi. Kodėl tokia negaliu būt ir aš? Susimąstau, kur visi tokiam didžiuliame mieste skuba...Juk gyvenimas vienintelis ir nepakartojamas, ar nevertėtų kartais sustot ir atsigręžt...Ne. Tas kuris gyvena praeitimi niekada nemokės džiaugtis ateitimi.
Štai vaikinų burelis. Rūko pasislepę už ligoninės sienų. Jiems niekas nerupi, nei tai, kad žaloja savo sveikata, nei tai, kad gadina kitų, šalia stovinčių ir krizenančių iš pasakyto juokelio. Aplink sukiojasi juodas katinas. Slampinėja tarp stovinčio automobilio ratų, murkia. „Tikiuosi neprabėgsi pro mūsų kelią?“
Didžiuliai vatos gabalai, plaukia išdidžiai, skaidria, žydra padange. Norisi aplink nieko negirdėti - išnykt minios šešėliuos ir pasislept po rudeniniais lapais, kai miršta negyva gamta...Kodėl aš vis dar čia? Man sunku pasitraukt, sunku išeit, sunku daug ką suprast...Pilki raštai danguje - it ledo ir dangaus šarvai, sugrąžina viltis - svajoti, kai plaukia dangumi nerupestingai. Iš tolo matosi niūri tikrovė. Horizonte pasislepė - viskas, kas brangu. Ši diena, tiesiog nuostabi, rudenio atžvilgiu - visgi įamžina rudens jausmus, taip greitai besikečiančias nuotaikas. Tai kas, kad ryškios spalvos, meta paskutinius, gyvybės trokštančius lapus, man gera... Mintys bedievės neleidžia susikaupti, negalvoti apie tave.
Sučirškia ant lovos pamestas telefonas. Sms. Nuo tavęs. Akimirksniu perskaitau atsiųstą žinute. „Aš jau čia.“ Mano veide pasirodo šypsena. Nesitveriu kailyje. Iš susijaudinimo pradedu virpėti, kai praveri palatos duris ir su spindinčia šypsena pažvelgi į mane. Jaučiuosi tokia laiminga. Prieini, apkabini ir ištrauki už nugaros laikytą ryškiai raudoną rožę. Tai buvo pati gražiausia ir skaniausiai kvepianti rožė, kokią tik gyvenime buvau regėjus. Akyse susikaupė džiaugsmo ašaros... Prabuvai šalia manęs visą dieną, iki pat vėlyvo vakaro. Nenorėjau, kad išeitum. Bet tai būtina. Ligoninės taisyklės neleidžia lankytojams pasilikti per naktį. O gaila...
Vis nebesulaukiu, kada galėsiu mėgautis laisvu gyvenimu ir niekieno nevaržoma, laiminga būti su tavimi. Kai atėjo išvykimo diena, iš pat ryto buvai šalia manęs. Padėjai susikraut daiktus ir išlydėjai iš ligoninės. Tada pasakei man, kad laukčiau staigmenos. Nesitikėjau, kadangi didžiausia dovana man buvai tu, tai, kad galėjau būt šalia tavęs. Tu buvai man labai rupestingas ir dėmesingas, tuo suvirpinai man širdį.
Kitą dieną, pažadinai mane labai anksti, kai saulė dar nebuvo patekėjusi. Liepei keltis ir neklausinėti. Paklusau tau, žinojau, kad bus kažkas ypatingo. Liepei man atsisėsti i automobilį ir užsirišti akis, kad nematyčiau kur mane veži. Su melsvu šaliu užsirišau akis. Kol važiavom, nieko nemačiau, tačiau ir iš klausos negalėjau nuspėti kelionės tikslo. Staiga automobilis sustojo. Atidarei dureles, paėmiau tau už rankos ir atsistojau. Kai užrakinai automobilį pakėlei mane ant ranku. Kelias, kuriuo ėjai, atrodė, toks ilgas ir toks nepaprastas, nes buvau tavo glėbyje. Mano širdis prisipildė jausmų. Kai nuleidai mane ant žemės pajutau gaivaus vėjelio dvelksmą, jūros ošimą. Atsistojai man už nugaros, nuėmei raištį, bet dar neleidai atsimerkti. Apkabinai iš nugaros ir liepei žengti žingsnį pirmyn, tada palipti vienu laipteliu ir ištiesti rankas. Tai buvo taip neiprasta ir taip nepaprasta. Kai atsistojau prigludai man prie nugaros ir laikei mano ištiestas rankas. Tada savo švelniu balsu liepei atsipalaiduoti... Jaučiau, lyg skrisčiau... buvo taip gera, kai jaučiau tavo širdies plakimą, o kai liepei atsimerkti, į akis suspindo saulės spinduliai. Supratau, kad esame ant tilto krašto... Stebėjome, kaip teka saulė. Tada tu man pasakei: „Kad ir kas benutiktų, visada būsiu tavo širdyje. Jei man ir neteks tavęs nešti per tiltą vestuvių dieną ir daugiau niekada negalėsiu stebėt su tavimi dienos pradžios, žinok, kad tai viskas ko gyvenime norėjau: atsibust kas rytą šalia tavęs ir sutikt naują dieną...“ Tie žodžiai įstrigo mano širdyje. Vis kartojau, kad visada busim kartu, iki gyvenimo galo ir net tada, kai būsim toli nuo vienas kito. Tie žodžiai buvo lyg pranašas ateities veiksmams...
Ir štai, praėjo patys gražiausi mano gyvenimo metai, nes visas tas dienas buvau su tavimi. Kasdien įvyko kažkas naujo, nepatirto ir nepaprasto. Išmokei mane džiaugtis ir būti laimingai. Su tavim patyriau kur kas daugiau, nei per visą savo gyvenimą. Viskas atrodė idealu. Netgi lietus, nuo šiol man gražus. Ne toks, kaip tada, kai liūdėjau prie lango ir skaičiavau krintančius lašus. Pamenu. kai per lietų alkanas atbėgai pas mane, todėl, nes pasiilgai. Tavo spontaniškos idėjos, mane visada nustebindavo. Kaip buvo gerai, kai sėdėjom ant sugriuvusio namo stogo ir su viltimi žiūrėjom į horizontą, kai išmokei mane žaist biliardą ir leidai laimėti, kai parke turėjom savo suoliuką ant kurio visada sėdėdavom ir stebėdavom žvaigždes. Tada atsiremdavau tau į petį ir sakydavau, kad tave myliu. Širdis suvirpėdavo, kai mane pabučiuodavai. Netgi tada, kai buvai išvykes už jūrų marių, aš laukiau tavęs ir nebuvo nė akimirkos kad sudvejočiau, jog tave myliu. Kai grįžai iš glėbio tavęs nepaleidau, kartojau, kad daugiau taip nedarytum, nes laukimas mane žudė...
Praėjo tik savaitė po tavo grįžimo. Ant žemės, šalia mano lovos, mėtosi laikraštis. Jame – tavo nuotrauka. Tai vienintelis prisiminimas likęs man, apie tave. Po gaisro neliko nieko. Tik ašarų jūra, paskandinusi mano svajones. Sunku prisiminti, ką tada jaučiau, kai sužinojau…kai sužinojau, jog tavęs daugiau nebepamatysiu, niekada daugiau neišgirsiu tavo švelnaus balso…Niekada daugiau nebegalėsiu apkabint tavęs. Viskas sudužo, kai jau galvojau būsianti laiminga. Sunku. Sunku pakelt akis ir žengt pirmyn. Vienai. Be tavęs. Kodėl išėjai būtent dabar, kai viskas buvo taip gražu, kai buvo taip gera? Skaudžiausia, kad palikai mane vieną, nepasiėmei kartu. Prisimeni? „Iki gyvenimo galo kartu…“ Tu visada norėjai, kad būčiau laiminga. Aš esu laiminga, nes gyvenimas man leido pažint tave.
Dabar, kai viena vaikštau po parka, atsisėdu ant mūsų suoliuko ir pažvelgiu į žvaigždėtą dangų - prisimenu tave, tą vakarą, kai mane atradai. Grįžulo ratai. Ak… Užsimerkiu ir pajuntu gaivaus vėjo švelnumą, jis draiko mano plaukus ir mėto spalvotu lapus nuo medžių šakų. Praėjo lygiai metai, kai būtume šventę savo būvimo kartu sukaktį. Nueinu prie tavo kapo ir lieju sūrias ašaras. Atnešu saldžiai kvepiančių gėlių ir padedu ant tavo kapo... Neleidžiu sau liūdėti, nes prisimenu tavo žodžius. Norėjai, kad būčiau laiminga...

Tas kuris gyvena praeitimi niekada nemokės džiaugtis ateitimi...

Pabaiga